Meno pasaulio didiesiems svarstant kokia tapybos vieta šiuolaikinio meno procesuose, ar ji dar geba patraukti, aktualiai kalbėti, paliesti šiuolaikinio žmogaus sielą, Dalia nuosekliai ir atkakliai skverbiasi tapybos pasaulio gelmėn. Ji tobulina tapymo techniką, dvimatėje paveikslo erdvėje apgyvendina realistiškai perteiktus pasaulio objektus, studijuoja anatominį ir tapybinį žmogaus kūno modeliavimą, pilniau įvaldo plastines raiškos priemones ir vis drąsiau jomis žaidžia savo kūryboje.

Menininkės kelias -kiek kitoks nei įprasta Lietuvos dailės pasaulyje.

„Tapti dailininke svajojau nuo vaikystės. Gyvendama mažame miestelyje, Kazlų Rūdoje, kasdien traukiniu važiuodavau po pamokų į Vaikų dailės mokyklą kitame mieste. Deja, taip susiklostė aplinkybės, kad teko rinktis nemeninės krypties studijas. <…>

Bet matyt viskam savas metas.“- sako Dalia. Prieš keletą metų dailės studijas atnaujinusi Vilniaus Dailės Akademijos Realizmo Atelje, 2023 metais tobulinosi Florencijos Meno Akademijos padalinyje Švedijoje.

Tai neabejotinai nulemia Dalios kūrybos bruožus. Pirmiausia iš dalies išlaisvina iš tam tikrų meninio mąstymo klišių, kurias formuoja profesionaliojo meno kalvės. Tarkim „literatūriškumo“ dailėje baimės arba žūtbūtinio novatoriškumo siekio. Dalia išlaisvinta nuo šių skrupulų. Ir tai teikia savitos kūrybinės laisvės. Laisvės per tapybą pasakoti istorijas. Jos paveiksluose realistinės tapybos maniera sustabdyti momentai: žmogaus figūros, negyvojo pasaulio – „nature morte“ sąstingis, apšvietimo akimirka išryškinami grynai tapybinėmis priemonės išgauta spalvine paveikslo atmosfera. Tai atsieja vaizduojamus objektus nuo konkretaus laiko, vieno žmogaus istorijos ar patirties. Įdėmus parodos lankytojas, stebėdamas Dalios paveikslus patirs, kad tos istorijos truputį (o gal ir ne)-apie jį patį. Apie mus. Apie laiką ir žmogų jame. Apie gyvenimą ir „negyvenimą“ gyvenime. Apie vidinę būtį.

Mano palinkėjimas -sveikinu, Dalia, žaviuosi. Auki ir vis drąsiau kurk.

Menotyrininkė Jurga Speičienė