Vilniaus Dailės akademijos Klasikinio realizmo atelje – 2018 m. didysis atradimas, kur šalia nuobodžių akademinių pagrindų įgavau drąsos tapyti. Prisipažinsiu, mano pasirinkta realistinė tapyba tikrai nėra lengviausias kelias, reikalauja ir patirties ir žinių. Tad tobulinaus ir Florencijos meno akademijos kūrybinėse dirbtuvėse .

Kūryba – sudėtingas procesas. Išlieta ne viena ašara, o kiek nusivylimo…Bet ir kiek džiaugsmo, kuomet gali perduoti kas sumanyta. Noriu, kad žiūrovas suprastų , apie ką potėpiais kalbu. Portretus tapau žmonių, kuriuos pažįstu ir žinau. „Kraujalis, vilkintis Mikkelseno paltą“ – tai portretas bičiulio, kuris mano esąs panašus į legendinį danų aktorių. “Tiesiog Vitalija“- portretas draugės, kuri, nepaisant amžiaus, visada priekyje, nenurimstanti ir pozityvi. Paprasti natiurmorto daiktai mano darbuose irgi gali daug ką papasakoti. „Pamirštos p. Kijauskienės slyvos“- tai istorija apie moterį, kurios šeima karo metais gelbėjo žydų vaikus. „Neparašyti laiškai“- tai ilgus metus nokusi, bet taip ir neatskleista aistra. “Maestro obuoliai“- simbolinis pasakojimas apie menininkus, tėvą ir sūnų, tėvo tapyti vaisiai noksta scenoje, kurioje smuiku griežė jo sūnus. “ Ilgesys“ – tai seno namo sienos, apaugusios sudžiūvusiu vijokliu, mūsų atminty tebežydinčiu baltais prisiminimais. Nevengiu ir simbolizmo – šiame darbe paslėptas kryžiaus ženklas – kad laimintų tuos namus, kuriuose apsigyvens.
Spėjau surengti 4 personalines parodas, sudalyvavau ir grupinėse parodose Nacionaliniam M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Žemaičių dailės muziejuje, tapiau pleneruose.
Žmogus gyvenime ieško prasmės. Aš ją radau vaikuose. Ir tapyboje 🙂